Aš Vakarėja, koks tavo vardas? Čia tu - neatsitiktinai,
Matai tą šviesos blyksnį?
Tai gimsta jis. Galbūt netobulas, bet toks tikras. Su savo istorija, savo forma, savo gyliu. Juodasis perlas.
Tikiu, kad niekas nevyksta atsitiktinai. Nėra dviejų vienodų perlų. Niekur pasaulyje.
Kas brendo tūkstančius naktų... iš gilios tamsos, iš laukimo - į Tavo rankas.
Pažiūrėk į mane! Ar matai?
Ar matai šį mažą įdubimą, šį nelygų išlinkimą ar vos matomą randelį mano paviršiuje?
Mano pasaulis - lėtas, ramus.
Mano paviršius pilnas charakterio.
Tai unikalumo įrodymas, tai grožio įsikūnijimas, tai mano parašas. Mano tapatybė.
Tai įrodymas, kad aš augau gyvame vandenyno laukinėse, kovojau su srovėmis ir kantriai brandinau savo šviesą.
Gamtoje nėra simetrijos, nes gyvybė netelpa į rėmus. Žiūrėdama į mane, prisimink save. Tavo patirtys, tavo randai, tavo jautrios vietos – tai ne defektai. Tai tavo gylis. Tai istorija, kuri tave padarė tokią nepakartojamą ir suvedė mūsų kelius.